Aš myliu tuos vaikus. Kur tau vaikus, jie auga ir bręsta akyse, tobulėja ir nori pažinti pasaulį bei kitas kultūras vis labiau ir labiau. ;)
Pirmoji stovykla buvo puiki. Nepaisant tragiško organizuotumo, energingi stažuotojai ir smalsūs moksleiviai išgelbėjo padėtį. Kasdien visi tapome vis artimesni ir atrimesni, kasdien vis daugiau veidų tapo pažįstami ir savi, kasdien sulaukdavai vis daugiau šypsenų.. ;) Šypsenų? Tai niekis palyginus su kiekiu fotografijų, kuriose norėjo puikiuotis stovyklos vaikai kartu su mumis.. Kiek kartų teko šypsotis prieš objektyvą, kiek jų apkabinti ir išgirsti magišką: "Thank you". Atrodo, tai tik akimirkos įamžinimas, tik sekundės reikalas nusišypsoti ir laukti, kol "išskris paukščiukas".. Bet jiems tai reiškė tiek daug. Mačiau, kiek laiko jie kaupia drąsą, kol nusiteikia prieiti prie stažuotojo, surezga šiaip ne taip anglišką sakinį ir kaip sužimba jų akys. ;) Natūralus ir šiltas procesas.. ;)
Labai nustebino dvi dovanos, kurias gavau iš moksleivių. Tikrai nesitikėjau to.. ;) Vienas vaikinas padovanojo Otono imperijos simbolį-pakabuką ir palinkėjo sėkmės gyvenime, beje, kitoje pakabuko pusėje yra pavaizduotas mamutas arabiškais rašmenimis.. Simboliška be galo, nes to vaikino vardas Mahmut. ;) Kita mergaitė padovanojo žydrą apyrankę ir pridūrė, kad mano akys neturėtų būti vienišos, kad tai tarsi mano akių atsipindys.. ;) Ir sugalvok tu man taip!
Labiausiai pamilau Ali, Mehmet, Engin, Saliami, Iliada ir Mirac.. Su pastaraisiais penkiais ketvirtadienio vakarą praleidome kavinėje, skanaudami turkiškus desertus ir plepėdmi apie viską bei nieką.. Nesvarbu, kad jiems 15, kad aš tarsi jų mokytoja, kalba liejosi laisvai(kiek leido jų anglų kalbos žinios) ir šmaikščiai. Palydėjo mane namo, apkabino ir pažadėjo, kad susitiksim dar ne kartą. Ech.. jie nuostabūs.. ;)
Ši savaitė laisva..laisva nuo stovyklos ir pagrindinės stažuotės veiklos, tačiau ne nuo kontrastų ir siurprizų šioje šalyje. Gyvenimiška ir įdomu.. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą