Prieš porą dienų, betvarkydama stalčius ir kraupdama nuo per keletą metų susikaupusios makulatūros, aptikau savo dienoraštį. Seną seną kaip mano naivios vaikystės dienos ir kruopščiai užrakintą. Ką jūs manote, teko paplušėti gerą pusvalandį, kad sugebėčiau jį atrakinti ir pažvelgti į save prieš penkerius metus.
Bevartant puslapius, prisiminiau tiek "dramų", kiek jokia meksikietiška telenovelė neparodė per kelis sezonus. Mylėjau, nekenčiau, dievinau, keikiau...ir taip begalybę kartų. Och, kokie gyvenimo posūkiai buvo 13ametės kelyje...
Dabar, kai praėjo daugiau nei penkeri metai nuo ką tik patartų įvykių, suvokiau, kad vėl noriu rašyti tai, kas šauna į galvą, kas neramina, džiugina, stebina, liūdina, glumina ar didina meilę gyvenimui.
Kodėl viešai? Nes manau, jog mano pamąstymai jau gali būti naudingi ir kažkam kitam, be to, nesu intravertiška- mėgstu dalintis jausmais ir mintimis... Tais dalykais, kurie keičiasi ir dažnai būna nesuprantami.
Perfrazuodama savo mintį, parašytą prieš penkerius metus, galiu teigti: Sveikutiz, mano blog'e! ;D
Pasaulis už mus. Prieš mus- tik mes patys*
