Vasara*
Baigėsi pirmieji mano mokslo metai toliau nuo namų, šeimos, nuo vaikystės pasaulio..
Šią akimirką aš jaučiuosi laiminga ir man tai svarbiausia.
Buvo gražių, širdžiai mielų akimirkų, buvo daug puikių, skirtingai žavių žmonių, dar daugiau svajonių ir šypsenų...
Susivokiau, kad kasnakt prieš miegą mintis dėlioju į stalčiukus - kiekvienas jų pavadintas man svarbaus žmogaus, vietovės, jausmo, emocijos ar net kelionės vardu. Stalčiukų turiniai keičiasi taip pat greit kaip ir skrendančio pienės pūko koordinatės, tačiau visad prasmingai, visad taip, kaip tą dieną atrodo tinkamiausia.
Su šypsena stebiu, kad vieni stalčiukai jau kiek apdulkėję - senokai išsiilgę mano dėmesio, bent lengvo prisilietimo prie jų. Aš svarstau, kodėl taip yra.. Galbūt keisdamasi pati tiesiog keičiu savo mintis, gal kai kurios jau nebėra tokios artimos, aktualios.. O gal užgožiu jas kitomis, mažiau svarbiomis mano gyvenimui, tačiau garsiai primenančiomis apie save? O kas ten žino.. Galima tik stebėti minčių vyksmus, jų kryptis, kartais nepamiršti paanalizuoti, o tuomet jau turėtų kažkur tolumoje plytėti atsakymas.
Vieniems stalčiukams gęstant be mano priežiūros, kiti tiesiog lūžta. Negaliu pasakyti, kad mintys bei idėjos juose vien tik rožėm klotos, ojei..toli gražu ne. Bet tie stalčiukai man, matyt, svarbiausi. Kitokiu atveju juk jiems tiek dėmesio bei laiko(!) neskirčiau.
Kiekvienas nueitas žingsnis, kiekviena ištarta frazė ar net kiekviena paspausta raidė klaviatūroje mums atneša vienokias ar kitokias mintis. Iš tiesų, galiu laiduoti tik už save..ir už savo mintis.
Tvirtai tikiu, kad...
Visa, kas mes esame, gimsta iš mūsų minčių. Savo mintimis mes sukuriame pasaulį* [Buda]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą