Yra sakoma, kad žmona- tai proza, o meilužė - poezija.
Eilės traukė mane ilgą laiką. Dar nesulaukusi nė dešimties, parašiau pirmuosius savo "prisvilusius blynelius", kurie tada mažos mergaitės akimis atrodė lyg šedevrai. Oi, kaip dabar spaudžia širdį, kad po kelerių metų juos išmečiau, sudeginau, sunaikinau. Dabar būtų gera pavartyti, paskaitinėti, lygiai taip pat kaip ir jau aprašytąjį dienoraštį.
Eilėraščius kūrė ir Amžinąjį Atilsį mano močiutė, kurios poezijai itin būdingas gamtos pajutimas bei gimtų namų ilgesys. Skaitant tuos kūrinėlius galima nesunkiai suvokti močiutės gyvenimo vingius, jos išgyvenimus bei nuojautą apie mirtį. Jauču, jog popieriaus lapas buvo bene geriausias draugas, kuris išklausė, leido išsilieti...
Net ir mama pasakojo, kad jaunystėje rašė "baltąsias eiles", kurios buvo spausdinamos vietiniuose Ukmergės krašto laikraščiuose. Ohoho, kokia tai tada buvo laimė!
Ir aš visuomet labiau mėgau poeziją nei prozą. Vis dažniau iš bibliotekos namo keliauja poezijos knygos, kurias ypač gera paskaityti prieš miegą.
Kartas nuo karto, atėjus įkvėpimui, ir pati parašau šį bei tą... Gaila, kad prieš porą metų tai būdavo daryti lengviau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą