O liko tik 7 valandos laukimo. TIK. ;D
Patinka man stebėti žmones, Stambulo oro uoste jų ypač daug: po vieną, dviese, su šeimomis ar būriais kolegų bei draugų.. Su keliais lagaminais, pasikrovę maišiukų kalnu, nešini tik rankinėmis ar išvis tuščiomis - tik su pasu rankose.. Puikiai matosi, kaip vieni žino tikslų savo kelionės(mažosios- oro uoste) tikslą ir ten keliauja be abejonės akyse, o kiti blaškosi, ieško nuorodų, skaito kiekvieną iškabą ir susirūpinusiu veidu stebi viską aplink.. Tarp jų ir aš. ;))
Šis oro uostas toks didelis, kad nė neįsivaizduoju, kiek daug čia darbuotojų gali darbuotis.. atrodo, ėjau ratu, o atsidūriau visai kitame gale, vėliau grįžau tuo pačiu keliu, ir štai - nebe "Domestic", o "International Terminal". Bet viskas gerai ;) Stebiu žmones ir kaupiuosi artėjantiems įspūdžiams.. ;)
Malonūs "kolegos" pakėlė man nuotaiką. ;)) Vienas vyriškis, spėju, arabas pavaišino ledinuku, o tik atsisėdusi vidurtinio amžiaus pora, užkandžiaudama bandelėmis, iegi nepamiršo šalia sėdinčios vienos merginos. Ir pabandyk tu atsisakyti - dar įsižeis. Neneigsiu, kad iš pradžių, galvojau, ar čia man ko nepridėjo nei vienas, nei kitas, bet nuraminau save matydama, kaip ima iš to paties "katilo" ir jie. ;DD
Žinot, kas smagiausia..? Kad jie nekalbėjo angliškai.. Šypsena, akių kontaktu taip pat galima suprasti kitus žmones ;)
Paliktami šalia manęs tuščias vietas, jie maloniai mirktelėjo ir pakilo savų krypčių link. ;)
Oro uoste visus juk jungia kelionė, tad jaučiuosi tarp savų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą