Mažiau nei už paros paliksiu namus ilgesniam laikui. Paliksiu šeimą, gimtąjį miestą, širdutei brangius žmones, Lietuvą...
Šiandien (kaip, beje prieš visas keliones) dingo ūpas, strakaliojimai, tas nenumaldomas įvykių, judesio, pasikeitimų ar naujos patirties troškimas. Šiandien tarsi simboliškai vis sugrįžtu į savo lovą: su pusryčiais, kompiuteriu ar knyga rankoje.. Šiandien galvoju: "Na, kam, kam visa tai? Kam kažkur važiuoti, į nežinomybę, į kitą šalį..? O jei nepatiks? O jei bus liūdna..? "
Tada, matyt, ir paliūdėsiu. :) Puikiai žinau, kad ši būsena laikina, bet ji jau tokia sava, kad net pamėgau ją pergyventi. Laukiu to "atsivertimo", kada vėl išskėtusi rankas lauksiu naujų įspūdžių.
Žmonės, visgi ne juokas - pirma ilgesnė kelionė vienai! Ir dar į turkus ;D
Jau šypsausi. :) Bus smagu, bus gerai (jau greit greit).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą